1805 m. gruodžio 12 dieną dieną, profesoriaus Jozefo Franko (1771-1842) iniciatyva jo namuose Pilies gatvėje buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija. Tą dieną susirinko 15 žymiausių Vilniaus gydytojų ir vaistininkų.
Vilniaus universiteto profesoriai: A. L. Bekiu ( patologijos ir higienos), J. Lobenveinas (anatomijos), A. Matusevičius (akušerijos), A. Sniadeckis (chemijos), J. Frankas (klinikinės medicinos), F. Špicnagelis (bendrosios terapijos), bei J. Šimkevičius (medicinos ir chirurgijos).
Gydytojai: J. Braunas, E. Einholmas, H.Heimanas, J.Libošicas, I. Šlėgelis
Vaistininkai: K. Vagneris, J.F. Volfgangas, G. Gutas
Dar iki suvienydami jėgas draugijos nariai ženkliai prisidėjo prie medicinos mokslo ir praktikos raidos Vilniuje. A. Sniadeckio iniciatyva parengtas universitetinių klinikų planas (apie 1803), o J. Franko, bei jo tėvo J. P. Franko pastangomis įkurtos Terapijos (1804), bei Chirugijos (1808) klinikos, pagal pažangiausius to meto pavyzdžius, reformuotas medicinos dėstymas.
Per Vilniaus medicinos draugiją į Vilnių ir Lietuvą atėjo didžiausi Europos medicinos laimėjimai, kai kurie iš jų- labai greitai. Tik įkūrus Draugiją, jos nariai pradėjo susirašinėti su vakcinacijos nuo raupų pradininku E. Dženeriu ir visais būdais propagavo skiepijimo idėją tarp vietinių gyventojų. 1808 m. Vilniaus medicinos draugija įsteigė Vilniuje Vakcinacijos institutą, kuriame buvo gaminama vakcina ir organizuojami skiepijimai nuo raupų.
Vilniaus medicinos draugija įtvirtino nuostatą, kad svarbiausias krašto turtas yra jo žmonės. Siekė ugdyti sveiką visuomenę. 1809 m. J. Frankas įkūrė Motinystės institutą, kuris teikė medicininę ir materialinę pagalbą neturtingoms ir vienišoms gimdyvėms. Motinystės institutas buvo pirmoji tokio pobūdžio medicinos įstaiga Europoje.
1807 m. vaistininkai priskiriami mokslininkų luomui, o 1819 m. Draugijoje įkurtas farmacijos skyrius.
Antras įtakingiausias šio laikotarpio Vilniaus Medicinos Draugijos narys buvo pirmasis draugijos pirmininkas gydytojas, chemikas ir antropologas Andrius Sniadeckis (1768-1838). Sniadeckis buvo daug talentų turintis mokslininkas. 1800 m. Vilniuje išleido pirmąjį chemijos vadovėlį lenkų kalba ,,Początki chemii“. 1804–1811 m. išleido vieną žymiausių savo veikalų ,,Teoria jestestw organycznych“ (Organinių būtybių teorija), kuris vėliau buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, rusų ir kitas kalbas. Tai buvo vienas pirmųjų biologijos ir biochemijos vadovėlių Pasaulyje. Sniadeckis taip pat buvo prancūzų filosofijos racionalistinės mokyklos šalininkas ir evoliucionistas. Jis tikėjo, kad kiekviena floros ir faunos rūšis vystosi tam tikra tvarka dėl išorinių veiksnių įtakos. Profesorius daug dėmesio skyrė fiziniam ir doroviniam jaunosios kartos lavinimui. Daug rašė medicinos ir kitais visuomenei aktualiais klausimais.
Vilniaus medicinos draugija greitai sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir tarp geriausių užsienio mokslininkų. Jau 1807 m. nariais korespondentais buvo išrinkti Antonio Scarpa (Pavija), Francesco Pajola (Venecija), John Ruing (Londonas), vėliau Dominique Jean Larrey (Paryžius), Vincent Keru (Viena), Carl Ferdinand von Graefe (Berlynas), Jaques Lisfranc, Guillaume Dupuytren (Paryžius), Sir Everard (Londonas) ir kiti.
Nariai korespondentai siųsdavo savo darbus, kai kurie net skaitydavo pranešimus posėdžiuose, priimdavo tobulintis Vilniaus gydytojus. Savo ruožtu Draugija siųsdavo jiems savo darbus ir diplomus. Visi jie yra surašyti Vilniaus medicinos draugijos ,,Aukso knygoje’’, kuri 2007 m. buvo įtraukta į UNESCO pasaulio atminties nacionalinį registrą.