2024 m. vasarą Vilniuje visuomenei atvertas rekonstruotas bei pašventintas Liuteronų sodas – Vilniaus evangelikų senosios kapinės ant Tauro kalno. Istorinėse kapinėse amžino poilsio yra atgulę ne vienas Vilniaus medicinos draugijos (VMD) įkūrėjas, daug žymių Vilniaus universiteto profesorių, mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų bei kitų iškilių žmonių. Gražus sutapimas, kad parkas, apjungiantis svarbias atminties vietas, atidarytas Vilniaus medicinos draugijai rengiantis paminėti 220-ąsias įkūrimo metines (sukaktis bus minima –2025-aisiais).
Istorinės miesto vietos atidarymo iškilmėse dalyvavo bei galvas iškilių asmenybių atminimui nulenkė VMD nariai. Pirmiausia buvo aplankytas vieno iš VMD įkūrėjų – Johano Frydricho Volfgango (kitaip – Jonas Friderikas Volfgangas; vok. Johan Friedrich Wolfgang; lenk. Jan Fryderyk Wolfgang, 1776–1859) – kapas. Kėlė nuostabą, kad iš Rasų kapinių po 60 metų atvežtas antkapinis paminklas (meninę vertę turintys antkapiniai paminklai buvo išvežti sovietams panaikinus kapines 1962 m.) nudažytas auksine spalva; VMD dės pastangos išsiaiškinti, kodėl taip atsitiko, juolab, kad prieš kelerius metus tyrėjai jį matė originalios – pilko granito – spalvos.
Greta Johano Frydricho Volfgango paminklo buvo kalbėtasi apie iškilios asmenybės darbus ir veiklą. J. F. Volfgangas buvo Vilniaus universiteto farmacijos, farmakologijos ir policinės-teisinės chemijos profesorius, farmacijos mokslo Lietuvoje pradininkas, daugelio užsienio mokslo draugijų (tarp jų ir vokiškosios Leopoldinos) narys, vaistininkas, ilgametis Vilniaus universiteto vaistinės vadovas, botanikas, pedagogas, leidėjas, labdarys, šubravcas, laisvasis mūrininkas. Šis vyras paliko ryškų pėdsaką Lietuvos farmacijos istorijoje.
1804 m. rugsėjo 29 d. J. F. Volfgangas pradėjo vadovauti Vilniaus universiteto vaistinei. 1805-aisiais, kartu su kitais, įkūrė Vilniaus medicinos draugiją (1819 m. Volfgango iniciatyva prie draugijos buvo įkurtas Farmacijos skyrius). 1806 m. – išrinktas Vilniaus universiteto adjunktu, o 1807 m. kovo 15 d. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. 1810 m. mokslininkas tapo Farmacijos ir farmakologijos katedros ekstraordinariniu profesoriumi. 1822 m. rugsėjo 5 d. jis išrinktas Farmacijos, farmakologijos ir policinės-teisinės chemijos katedros ordinariniu profesoriumi. 1831 m. rugsėjo 23 d. universiteto rektoriui Vaclovui Pelikanui padavė prašymą išeiti į emeritūrą. Iš tarnybos (su kasmetine 1500 sidabro rublių pensija) buvo atleistas tų pačių metų gruodžio 9 d. J. F. Volfgango pasitraukimas iš esmės sutapo su Vilniaus universiteto uždarymu, tačiau gyvendamas savo dvare Paluknyje jis tęsė šios aukštosios mokyklos tradicijas: atliko mokslinius tyrimus, rengė mokslines ekspedicijas, sudarinėjo herbariumus, rašė mokslinius darbus, palaikė mokslinius ryšius su garsiausiais Europos botanikais.
Paluknio bendruomenė „Dienmedis“ saugo ir gaivina J. F. Volfgango ir jo šeimos atminimą: tvarko šeimos narių palaidojimo vietą, organizuoja atminimo renginius ir ateityje ketina garsinti unikalios šeimos atminimą.
J. F. Volfgangui atminti ir nusipelniusiems farmacininkams pagerbti, Lietuvos farmacijos bendruomenė nuo 2017 m. organizuoja iškilmingą renginį „Gloria Pharmaciae Lituaniae“, kurio metu teikiamas J. F. Volfgango medalis (dizainerė Vilija Zabarskienė). Vilniaus medicinos draugija prisideda prie šios iniciatyvos bei mato didelę jos prasmę.
Lankydamiesi Lietueronų sode VMD bendraminčiai taip pat aplankė vienintelę išlikusią Niškovskių šeimos koplyčią-mauzoliejų, kur palaidotas Vilniaus medicinos draugijos pirmininkas, Vilniaus universiteto Chirurgijos klinikos vadovas Jonas Friderikas Niškovskis (Jan Fryderik Niszkowski, 1774–1816), beje, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs šalinti šlapimo takų akmenis. Dar iki kapinių rekonstrukcijos, VMD rūpinosi, kad koplyčia bent minimaliai iš išorės būtų remontuota ir išsaugotų reprezentatyvų neeilinės asmenybės atminimą.
Parke sunku nepastebėti ypač puošnaus antkapinio paminklo – čia ilsisi net dešimtmetį Vilniaus medicinos draugijai vadovavęs Adomas Ferdinandas Adamovičius (Adam Ferdynand Adamowicz, 1802–1881). A. F. Adamovičius buvo Europoje pripažintas veterinarijos mokslininkas, puoselėjęs draugiją, tuomet vienintelę veikusią gydytojų ruošimo instituciją (po Vilniaus universiteto ir Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijos uždarymo).
Bevaikštant dvasine ramybe dvelkiančiame Liuteronų sode mintyse ne retam VMD nariui iškilo vienintelio Vilniaus medicinos draugijos garbės prezidento, filantropo Julijono Ticijaus (Julian Titius, 1820–1898), auksinės širdies gydytojo, veikla; prisimintas ir vaistininkas, vienas iš draugijos įkūrėjų Jurgis Gutas (Jerzy Gutt, 1769–1835) – draugijos iždininkas ir Farmacijos skyriaus vadovas.
Tęsiant parko rekonstrukcijos darbus, planuojama, kad kapinių mūrinės sienos plokštėse bus iškaltas visų čia palaidotųjų sąrašas.
Vilniaus medicinos draugija yra dėkinga Vilniaus liuteronų bendruomenei ir UAB „Vilnius vystymo kompanijai“, reikšmingai prisidėjusiems prie garbingų Vilniaus medicinos draugijos veikėjų atminimo išsaugojimo: rūpestis paminklais ir kitais mažosios architektūros elementais istorinėse kapinėse suteiks galimybę vilniečims bei miesto svečiams giliau domėtis iškilių asmenybių puoselėtomis vertybėmis, darbais ir siekiais.
Daugiau apie Liuteronų sodo atvėrimą visuomenei po rekonstrukcijos skaitykite čia.
Apie Vilniaus evangelikų senąsias kapinės ant Tauro kalno – Liuteronų sodą – LRT laidoje „Kelias“: I dalis (2024 m. rugsėjo 15 d.), II dalis (2024 m. rusgėjo 22 d.)