Pratarmė
Išleisti šią nedidelę knygelę apie gydytoją Dalią Triponienę, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentę, mane paskatino jos pačios kolegės, su kuriomis Dalia daug metų dirbo Vilniaus medicinos draugijoje.
Praėjus šešiems mėnesiams po Dalios mirties aš pradėjau atidžiai vartyti jos archyvą: rankraščius, publikacijas, pranešimų tekstus ir jų vaizdinę medžiagą jos kompiuteryje, tada ir pritariau šiai idėjai. Tos medžiagos pasirodė labai daug, joje vyravo Vilniaus universitetas. Aš visą laiką, jau nuo studijų laikų, žinojau, kad universitetą Dalia laikė šventove.
Vilnius neįsivaizduojamas be universiteto ir universitetas be Vilniaus – taip pat. Svarbiausia jos darbo sritis – senojo Vilniaus universiteto medicina. Aiškus jos žavėjimasis žmonėmis, kurie XVIII a. pabaigoje ir XIX amžiuje čia dirbo. Aiškus ir dvasinių paralelių su mūsų dėstytojais, neretai išsiugdžiusiais prieškario visuomenėje, ieškojimas. Tai – humanizmo dvasia. Medicina – humanitarinė žmogaus veikla, o ne paslaugų sritis, kaip dabar ją vadina didieji žmogaus sveikatos organizatoriai. Dalios veiklai buvo būdingas ir emocinis santykis su universitetu – Vilniaus ir visos Lietuvos aukščiausio intelekto buveine – ir kaip tyrėjos, ieškančios svarbių, neatskleistų faktų.
Pervertęs archyvą, apie savo žmoną dabar galiu pasakyti daugiau, negu išgyvenęs kartu 56 metus. Visuomeninėje veikloje padaryta tikrai daug. Medžiagos gausa mane suglumino. Apgailestauju, kad aš nesugebėjau visko aprėpti ir apibendrinti, galbūt ir tokio tikslo nebuvo.
Labai svarbi šios knygos dalis – kolegų atsiminimai. Ji užpildo mano paliktas spragas. Visiems nuoširdžiai dėkoju. Susidūręs su tikrai gausiu Dalios palikimu, panorau nors epizodiškai parodyti kasdienį jos gyvenimą, kuris taip pat buvo pilnas įvykių, emocijų ir spalvų, prisimenant tą šilumą ir jaukumą, kuriais ji mus visus ir šeimą buvo apsupusi.
Vytautas Triponis