Andriaus Sniadeckio XIX a. veikalas „Apie vaikų fizinį lavinimą“ išleistas lietuvių kalba: interviu su vertėju medicinos istoriku Aisčiu Žalnora

XIX amžiaus pradžioje parašytas Andriaus Sniadeckio veikalas „Apie vaikų fizinį lavinimą“ šiandien į lietuvių kalbą sugrįžta ne tik kaip istorinis tekstas, bet ir kaip aktuali refleksija apie žmogaus sveikatą, ugdymą ir visuomenę. Šis darbas, gimęs Švietimo ir ankstyvojo Romantizmo sandūroje, atspindi laikotarpį, kai mokslas, medicina ir pedagogika dar nebuvo griežtai atskirti, o mąstytojai siekė aprėpti žmogų kaip visumą – kūną, protą ir aplinką.

A. Sniadeckis, Vilniaus universiteto profesorius ir vienas ryškiausių to meto vidurio Europos intelektualų, savo veikale kritikavo pernelyg didelį dėmesį protiniam lavinimui, pabrėždamas fizinio ugdymo svarbą vaikų sveikatai ir visapusiškai raidai. Daugelis jo įžvalgų – ypač apie gyvenimo būdą, fizinį aktyvumą ir ugdymo individualumą – išlieka stebėtinai šiuolaikiškos.

Lietuviškas šio veikalo vertimas yra ne tik kalbinis perkėlimas, bet ir interpretacinis darbas, reikalaujantis atsižvelgti į istorinį kontekstą, XIX a. medicinos žinias ir kultūrines realijas. Siekiant padėti šiuolaikiniam skaitytojui geriau suprasti tekstą, leidinys papildytas komentarais, kuriuos parengė skirtingų sričių ekspertai. Veikalo vertimą iš lenkų į lietuvių kalbą inicijavo Vilniaus medicinos draugija, o vertimo ir leidinio sudarymo darbą atliko Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto medicinos istorikas docentas dr. Aistis Žalnora.

Leidinys sudarytas iš vertimo teksto ir 6 išsamių komentarų. Apžvelgdami skirtingas sritis, savo komentarus pateikė: Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto medicinos istorikas prof. habil. dr. Wojciech Ślusarczyk, Vroclavo medicinos universiteto prof. habil. dr. Jarosław Barański, Vilniaus  universiteto profesoriai ir docentai – fizinės antropologijos ir vaikų raidos specialistė prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus medicinos draugijos vadovas genetikas prof. dr. Algirdas Utkus bei vaikų ir paauglių sveikatą tirianti gydytoja endokrinologė doc. dr. Lina Zabulienė. Šių autorių įžvalgos leidžia ne tik tiksliau suvokti Sniadeckio mintis, bet ir įvertinti jų vietą mokslo ir visuomenės raidoje.

Apie idėją imtis beveik dviejų šimtų metų senumo kūrinio vertimo ir jo kultūrinės studijos, kalbamės su docentu Aisčiu Žalnora.

– Sakykite, ar tokios asmenybės kaip Andrius Sniadeckis gimsta kartą per kelis šimtus metų, todėl jų XIX amžiaus idėjos nepraranda aktualumo? Kodėl kilo idėja jo knygą išversti ir išleisti lietuvių kalba?

– Manau, kad taip ir yra. A. Sniadeckis yra viena iš tų išskirtinių asmenybių, kurios gebėjo aprėpti daugelį skirtingų teorinių ir taikomųjų sričių. Tai buvo unikali asmenybė. Jo veikalas pasižymi tiek giliomis teorinėmis įžvalgomis, tiek ir gyvenimiška logika, racionalumu. Šis derinys visais laikais buvo ir yra retas. A. Sniadeckio kompetencija apima ir tiksliuosius gamtos mokslus, ir tuo pačiu platų humanitarinį požiūrį.

Anglų kalboje yra toks terminas „polymath“, kas reiškia daugelį sričių apimantį asmenį. Mes lietuvių kalboje, tikriausiai, sakytume – matantis platų žemėlapį. A. Sniadeckis tikrai buvo vienas iš tų, kurie įstengia apmąstyti ir plotį, ir gylį. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu būna viena kita iškili asmenybė, kuri geba panerti į pačią dalykų esmę, suvokti visumą, nepaisant to, kaip seniai ta asmenybė gyveno. Tokiu pavyzdžiu gali būti Imhotepas, senovės Egipto žynys, Aristotelis bei Platonas, gyvenę Senovės Graikijoje, Rogeris Baconas iš viduramžių, Renesanso Leonardas da Vinčis ar Žanas Žakas Ruso bei Johanas Peteris Frankas Apšvietos epochoje. Lygiai taip pat šiame sakinyje gali būti rašomas ir Andrius Sniadeckis. Drąsiai matau jį kaip tokį žmogų.

– Abejingų nepaliekantis sąrašas. Sunku patikėti, kad Andrių Sniadeckį galime prilyginti tokio svorio asmenybėms, apie kurias mokoma vidurinėje mokykloje. Apie jį girdėti neteko.

– A. Sniadeckis buvo unikali asmenybė, gebėjusi jungti gamtos mokslus ir humanitarinį, humanistinį požiūrį. Jis vienas pirmųjų remiasi iš esmės jau šiuolaikinėmis gamtamokslinės fizikos ir chemijos teorijomis. Savo veikale „Organinių būtybių teorija“ jis pagrindžia aplinkos įtaką ir svarbą gyvajam organizmui, jo gyvenimo ciklui, įvardija pagrindinius gyvybę lemiančius veiksnius, tokius kaip oras, vanduo, šiluma ir maistas. Vieno iš jų trūkumas sutrikdo gyvybinius procesus, kas gali lemti ligas ar mirtį.

Jis pirmasis mokslo istorijoje įvardijo saulę kaip pagrindinį gyvybės šaltinį. Anot prof. Dobilo Kirvelio, Sniadeckis pirmasis kalba ir apie torinę biologiją – sistemų biofiziką. Jo teorijos sutampa su Aristotelio ir Darvino evoliuciniu požiūriu – gyvieji organizmai vystosi jiems palankiausiu keliu, įgydami arba prarasdami savybes, priklausomai nuo to, reikalingos jos ar ne. Maža to, gamtamokslines teorijas Sniadeckis sumaniai derina su socialiniu objektu – žmogaus lavinimu. Bet ir čia vaiko ugdymą jis pagrindžia realiais biologiniais poreikiais, o tik vėliau – visuomenės reikmėmis.

Vaiko sveikatą jis laiko aukščiausia vertybe ir siekiamybe savaime. Iki tol vaikas dažniausiai suvokiamas kaip tiesiog maža suaugusiojo kopija, jo ugdymas buvo patikėtas bažnyčiai ir filosofams, galvota tik apie žinias ir diegtinas moralines vertybes. Sniadeckis atsisako tokio pasenusio požiūrio, tačiau neatmeta poreikio ugdyti vaiko žinias bei moralę. Jis siekia visa sujungti.

– O kodėl A. Sniadeckis, būdamas tokio plataus akiračio, rašo būtent apie vaikų fizinį lavinimą? Kitaip tariant, kodėl pasirinkta ši tema ir šis veikalas lietuviškajam vertimui?

– A. Sniadeckis gyveno ir kūrė romantizmo ir Švietimo epochų sandūroje. Tuo metu buvo aiškiai suvokiama, kad vaikai yra valstybės ateitis, o be kryptingo jų lavinimo neįmanoma išugdyti visaverčio piliečio. Kiekvienas žmogus buvo laikomas svarbia valstybės dalimi, o stipri valstybė galėjo egzistuoti tik kaip sveikų, išsilavinusių ir laimingų piliečių visuma.

Šis požiūris būdingas ir pačiam A. Sniadeckiui. Jis rašo iš romantizmo perspektyvos, kalba apie vaikų reikšmę tautai – čia juntamas kartu ir jo pašaukimas, ir patriotiškumas. Be to, jo veikla yra ir švietėjiška. Andrius Sniadeckis pirmiausia yra švietėjas plačiąja prasme. Jo akiračio platumas nėra savitikslis – jis reikalingas tam, kad, būdamas išsilavinęs, galėtų perteikti svarbiausias žinias kitiems. Tokia ir buvo Švietimo bei romantizmo epochų dvasia – ugdyti.

Nors šiandien gyvename postmodernioje civilizacijoje, poreikis kalbėti apie universalius dalykus ir ugdyti žmogų niekur nedingo. Būtent todėl man kilo – o akademinėje bendruomenėje buvo palaikyta – idėja imtis šio leidinio vertimo. Vos pradėjęs skaityti veikalą, iš karto supratau, kiek daug jame aptariamų dalykų turi tiesioginį pritaikymą šiandieninėje visuomenėje. Svarbūs ne tik konkretūs principai, bet ir pats požiūris – tai, kaip autorius mato pasaulį, kaip skatina pasaulį matyti ir mus.

Labiausiai A. Sniadeckis žavi gebėjimu įžvelgti priežasties ir pasekmės ryšius, suprasti, kaip skirtingi veiksniai veikia vieną ar kitą procesą ir kokias pasekmes tai gali sukelti. Tai nėra jokie „ateities spėjimai“ – čia nėra jokios magijos. Veikiau tai racionalus, kritinis mąstymas. Jis siekia padėti žmogui išmokti pačiam kritiškai ir kūrybiškai vertinti savo aplinką per priežasties ir pasekmės ryšį, matyti vieno ar kelių veiksnių įtaką ateityje. Šiuo požiūriu jis yra gretintinas su tokiais eruditais kaip Platonas ar Aristotelis, nes ne tik perteikia žinias, bet ir ugdo patį mąstymo būdą.

Tai jau aukštesnio lygmens didaktika. Jei pedagogikoje dažnai galvojame apie vaiką, kurį ugdo autoritetą turintis vyresnis žmogus, tai šioje knygoje siekiama platesnio poveikio. Artėjama prie edukologijos, kur ugdomas sąmoningas, brandus žmogus: vienas išsilavinęs suaugęs asmuo lavina kitą suaugusį asmenį. Galima sakyti, kad tai – savotiška „edukologijos edukologija“: ugdomas ne tik vaikas, bet ir jo tėvai, mokytojai, guvernantės; siekiama įtraukti visą aplinką, o kartu skatinamas gebėjimas pačiam suaugusiajam tapti ugdytoju ir perduoti šią šviesą toliau.

– Užsiminėte apie įvairius galimus skaitytojus. Išplėskite, kokia auditorija galėtų domėtis šios knygos vertimu. Ar ją matote kaip skirtą siauram intelektualų ratui, jei prilyginame Aristotelio, Platono minčiai? O gal ji vis dėlto būtų naudinga ir, pavyzdžiui, tėvams, mokytojams? Ką šiandieninis skaitytojas galėtų iš jos išsinešti?

– Patikinu, kad bus įdomu ir aktualu perskaityti ne tik eruditams bei intelektualams. Pats Andrius Sniadeckis savo įvade rašo, jog nėra linkęs šios knygos skirti mokytojams ar mokslininkams, kurie ir taip yra labai išprusę, ir į kurių kartais gana „kietas galvas“ jau sunku ką nors naujo įdėti, nes jie turi susiformavusią pasaulėžiūrą. Aristotelis Senovės Graikijoje nelabai galėjo rašyti paprastam žmogui, nes mokslas buvo skirtas aukštuomenei, privilegijuotam sluoksniui.

A. Sniadeckio laikais mokslo paskirtis jau visai kitokia – ji siekia šviesti kiekvieną raštingą žmogų. Todėl šis veikalas skirtas tėvams, auklėms, guvernantėms ir mokytojams – tai aiškiai pabrėžia pats autorius. Taip pat ir mokytojams plačiąja prasme: tiek klasės auklėtojui, tiek dalyko mokytojui, tiek tam, kuris suvokia, kad tarp visų disciplinų – biologijos, fizikos, matematikos, chemijos ir kt. – egzistuoja ryšys ir visuma.

Šiandienos kontekste tai galėtume suvokti panašiai kaip integruotas pamokas, kai kelios disciplinos sujungiamos siekiant bendro tikslo. A. Sniadeckis rašo, kad mokytojo darbe yra trys pagrindiniai tikslai: dorovinis jauno žmogaus ugdymas, fizinis ugdymas ir žinių perteikimas. Pasak jo, šie trys tikslai turėtų būti užkoduoti kiekvienoje pamokoje. Jo žinia labai aiški – ugdymo tikslas yra daugiau nei vien žinios. Būtent tai Sniadeckis subtiliai ir perteikia savo knygoje. Todėl kiekvienas žmogus, kuriam iš tiesų rūpi jaunosios kartos ugdymas ir savišvieta, yra šio veikalo potencialus skaitytojas.

– Kas jums labiausiai įstrigo? Kuri mintis padarė stipriausią įspūdį?

– Man imponavo tai, kad ugdymas turi būti suvokiamas kaip sistema, t. y. kryptinga veiksmų visuma, nukreipta į vieną iš anksto suformuluotą tikslą – sveikatą. Darbe galime rasti ir atsakymą, kodėl tas kryptingumas toks svarbus – greitą gyvenimą jis vaizdingai palygina su bėgimu iki paskutinio finišo – kapo duobės. Tačiau tuoj pat priduria, jog „tie, kurie gyvena sveikai ir laisvai, neturėtų niekur skubėti. <…> kol vaikai dar nėra patys savo likimo šeimininkai, jų tėvai ir mokytojai neturi turėti nei pareigos, nei reikalo juos skubinti link kapo.” Manau, tai labai svarbi mintis, ypač šiais laikais, kai gausu ne tik maisto, bet ir daugybės kitų, ne visada sąmoningų pasirinkimų.

– Ar buvo sudėtinga versti šį veikalą, turint omenyje, kad jis parašytas senesne lenkų kalba? Kaip pavyko įveikti iššūkį?

– Taip, tekstas buvo parašytas ne tik archajiška XIX a. lenkų kalba, bet ir Vilniaus kraštui būdingu jos variantu. A. Sniadeckio tekste gausu slavizmų, nebūdingų centrinei Lenkijai, bet artimų Vilniaus regionui, su baltarusių ir rusų kalbų įtaka. Kai kurių vietų šiandieniniai lenkų kalbos žinovai net nesuprastų, tuo tarpu man jos buvo gana aiškios, tarsi intuityviai suprantamos.

Iš dalies šį lingvistinį ir kultūrinį iššūkį man padėjo įveikti tai, kad pats esu vilnietis ir moku kelias slavų kalbas – lenkų, rusų, taip pat šiek tiek ukrainiečių ir baltarusių. Šių kalbų panašumai leido geriau perprasti jų bendrus dėsningumus ir lengviau suvokti sudėtingesnes teksto vietas.

– Norisi juokauti, kad, norint suprasti A. Sniadeckį, reikia būti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonimi?

– Iš dalies – taip. Tačiau svarbiausia ne tiek kilmė, kiek gebėjimas skaityti itin atidžiai. Teko prie tam tikrų sakinių sugrįžti ne kartą, pažvelgti į juos iš skirtingų kampų, ieškoti prasmės platesniame kontekste. Verčiant dažnai tik visas tekstas padeda iki galo suprasti atskirų žodžių ar minčių reikšmę. Taip būtent ir buvo su Sniadeckio tekstu.

– Panašu, kad šiam vertimui reikėjo ir vilnietiško konteksto, ir istoriko, ir medicinos istoriko žinių. Rodos, idėja išversti kūrinį vargu ar galėjo kilti kam nors kitam.

– Iš esmės – taip. Turbūt būtų buvę sudėtinga, jei šio darbo būtų ėmęsis tik filologas, tik istorikas ar tik medikas. Tekstas reikalauja plataus tarpdisciplininio požiūrio, patirties ir žinių, kurias tokie ir panašūs tekstai verčia pasitelkti, siekiant juos suvokti. Visgi ir to nepakanka: atliekant vertimą, atsiskleidė nauji, neatrasti klodai – tad viso veikalo reikšmę padėjo atskleisti įvairių sričių specialistai, su kuriais teko garbė bendradarbiauti dirbant prie knygos. Tai buvo komandinis darbas.

– Ar yra dar neišverstų A. Sniadeckio darbų, kurie jus domina?

– Yra nemažai mažesnės apimties jo tekstų – edukacinių straipsnių, publikuotų „Dziennik Wileński“ ir kituose leidiniuose, kuriuose jis dalija patarimus visuomenei. Juos būtų verta išversti.

Be to, vis dar pasitaiko netikėtai atrandamų tekstų. Pavyzdžiui, visai neseniai susidūriau su A. Sniadeckio memorandumu apie Vilniaus universitetinių klinikų kūrimą. Šis tekstas ypač įdomus, nes leidžia naujai pažvelgti į nusistovėjusią istoriografiją.

Dažnai manoma, kad klinikas Vilniuje įkūrė Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas. Tačiau A. Sniadeckis dar anksčiau buvo suformulavęs savo viziją, kaip turėtų būti organizuojamos klinikos, ir kai kuriais aspektais ji net buvo pažangesnė nei Frankų.

– Bet tėvas ir sūnus Frankai bendravo su A. Sniadeckiu? Galbūt tarp jų vyko idėjų mainai?

– Be abejo, mainai buvo, gal tik sunkiau įvertinti, ar jie buvo vienpusiai, ar abipusiai svarbūs. Johanas Peteris Frankas buvo A. Sniadeckio mokytojas, tad tam tikra įtaka neabejotina. Tačiau į Vilnių A. Sniadeckis atvyko anksčiau, ir visai tikėtina, kad jis pats galėjo tapti klinikinės medicinos profesoriumi. Vis dėlto Vilniaus universitetas pasirinko jau Europoje gerai žinomą mokslininką – Franką. A. Sniadeckis išgarsėjo šiek tiek vėliau, tad tuo metu jų svoris skyrėsi.

Įdomu tai, kad jau tuomet A. Sniadeckio siūlymai klinikų bazei panaudoti esamą Gailestingųjų seserų špitolių tinklą buvo labai logiški. Tačiau Jozefas Frankas buvo itin kritiškai nusiteikęs vienuolių atžvilgiu – teigė, kad jos nevalyvios, ir siekė visiškai atsisakyti šios idėjos. Vis dėlto tolesni įvykiai parodė, kad be esamos vienuolių infrastruktūros apsieiti nepavyko, ir galiausiai buvo sugrįžta prie sprendimų, kuriuos Sniadeckis siūlė dar prieš dešimt metų.

—

Andriaus Sniadeckio XIX a. veikalą „Apie vaikų fizinį lavinimą“ į lietuvių kalbą 2025 m. išvertė Vilniaus universiteto docentas dr. Aistis Žalnora, rėmėjų lėšomis. Pagrindiniai rėmėjai ir organizatoriai – Vilniaus medicinos draugija, „Thermo Fisher Scientific Baltics“ bei Vilniaus pediatrų draugija. Knyga išleista 250 egzempliorių tiražu UAB „Utenos Indra“ spaustuvėje.

Leidinys komerciškai nebus platinamas – su juo galima susipažinti viešosiose bibliotekose. Šiuo metu knygą jau galite rasti šiose Vilniaus bibliotekose: Vilniaus universiteto bibliotekoje, Martyno Mažvydo bibliotekoje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje bei Medicinos bibliotekoje. Per pirmąjį 2026 metų pusmetį knyga pasieks ir kitų Lietuvos miestų viešąsias bibliotekas – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Utenos, Ukmergės, Trakų, Šalčininkų, taip pat Rytų Lenkijos miestus, kuriuose yra lietuvių bendruomenių.

Tų pačių metų rudenį planuojami vieši knygos pristatymo renginiai Vilniuje. Informacija apie juos bus skelbiama Vilniaus medicinos draugijos interneto svetainėje.